Biografija

Vincas Kudirka (1858–1899) – prozininkas, poetas,publicistas, vertėjas, kritikas. Vienas tautinio sąjūdžioideologų,formavęs lietuvių visuomenę pagal europietiškojo demokratizmo principus ir įtvirtinęs socialinio kriticizmo tradiciją lietuvių literatūroje.Baigęs Paežerių pradinę mokyklą, mokėsi Marijampolėsgimnazijoje. Iš tėvo paveldėjęs ambicingą atkaklumą, iš motinos – meninius polinkius (motinamirė sūnui einant dešimtuosius metus), brendo kaipaktyvi, kūrybinga ir valinga asmenybė su aiškiais socialinio lyderio bruožais. Veikiamas lenkų klasikinės literatūros (A. Mickevičiaus, J. I. Kraszewskio, V. Sirokomlės,I. Krasickio, J. Slovackio, M. Konopnickos) pradėjo rašyti eilėraščius lenkų k., baigiamosiose gimnazijos klasėse leido satyrinį laikraštėlį Kłamstwo(Melagystė), perskaitė Henrio Tomo Baklio Kultūros istoriją ir Džono Viljamo Draperio Civilizacijos istoriją.Tėvo verčiamas, dar nebaigęs gimnazijos 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, iš kurios 1879 m. pašalintas „dėl pašaukimo stokos“. Seminarijoje toliau gilinosi į lenkų rašytojų bei istorikų (J. Dlugošo, M. Balinskio, T. Narbuto) veikalus, slapta skaitė Artūrą Šopenhauerį, Renė Dekartą, susipažino su Augusto Komto,Herberto Spenserio pozityvizmo idėjomis. Netekęs materialinės tėvų paramos, Kudirkasavo jėgomis sidabro medaliu baigė gimnaziją ir 1881 m. įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos, pasirinkdamas
profesiją, kuri leido pasilikti Lietuvoje. Už ryšius su slapta socialdemokratine „Proletariato“ organizacija 1885 m. kalintas ir pašalintas iš universiteto. Padavęs malonės prašymą carui, 1887 m. buvo vėl sugrąžintas į universitetą, kurį baigė 1889 m. Varšuvoje Kudirka patyrė stiprų liberaliosios minties, ypač vadinamojo Varšuvos pozityvizmo (iškiliausias jo atstovas buvo A. Svientochovskis, leidęs laikraštį Prawda) poveikį.Pradėjus eiti Aušrai, Kudirka joje paskelbė savo pirmąją lietuvišką publikaciją – eiliuotą vertimą „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos“ (1885, Nr.6) ir atsisakė lenkiškosios kultūrinės orientacijos. Jo „atsivertimas“ su Aušra rankoje, vėliau aprašytas paties Kudirkos
(Varpas, 1893, Nr. 3) yra tapęs lietuvių tautinio sąmoningumo mitologema. Šiame išpažintiniame
pasakojime tautinio lūžio momentas vadinamas „valanda antrojo užgimimo“,šitaip asmeninę biografiją susiejant su visos tautos atgimimu. Žmogiškąjį šio pasakojimo dramatizmą paryškina didžiųjų Europos mitinių pasakojimų vaizdiniai – Kudirkos viešoje išpažintyje girdisi ir biblinio „sūnaus paklydėlio“ atgaila, ir mitinio Antėjo, semiančio stiprybę
iš jį pagimdžiusios motinos žemės, atgautas orumas bei veikimo ryžtas. Tuo būdu lietuviškojo sąmoningumo liudijimas įgyja universalaus kultūrinio skambesio. Dar juntamas gramatinis šio teksto netobulumas (kulminacinė frazė „pasijutau lietuviu esąs“ taisyklingai turėtų skambėti „pasijutau lietuvis esąs“) tik sustiprina jo daugiaprasmį simboliškumą,
nes liudija ne tik žmogaus tautinės tapatybės, bet ir kalbos išlikimo dramą. 1888 m. Kudirka su bendraminčiais įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“, kurios įstatai ir programa leidžia laikyti ją pirmosios lietuviškos politinės partijos prototipu. 1889 m. daugiausia Kudirkos, Jono Gaidžio-Gaidamavičiaus ir Juozo
Adomaičio-Šerno pastangomis pradėjo eiti žurnalas Varpas (nuo 1890 dar ir laikraštis
Ūkininkas), kurio faktiškasis redaktorius (su pertraukomis) Kudirka buvo iki savo mirties.
Sugrįžęs į Lietuvą 1890 m. rudenį dirbo gydytoju Šakiuose, čia susipažino su V. Kraševska,
tapusia jo artima bičiule bei įkvėpėja (Šakiuose parašyta didžioji publicistikos dalis,
išverstas Dž. G. Bairono Kainas). Paaštrėjus džiovos požymiams, 1894–1997 m. gydėsi
Kryme ir Adrijos pajūryje, vasaromis sugrįždamas į Lietuvą. 1895 m. vasarą Plokščiuose
viešintis Kudirka buvo žandarų suimtas ir kurį laiką kalintas Kalvarijos kalėjime. 1897 m.
sugrįžęs iš pietų gydyklos apsigyveno Naumiestyje, kur, pamažu senkant gyvybei, toliau
rašė saviesiems „Tėvynės varpams“, kūrė satyras, daug vertė. Paskutinieji laiškai mirga
dalykinėmis nuorodomis ir raginimais baigti pradėtus darbus, tik probėgšmiais užsimenant,
jog „neišlipu iš lovos ir gyvenu vienui vienas, neturiu nė šešėlio lietuvių aplink save
ir esmi visai atskirtas nuo svieto“. Jo gyvybė užgeso vėlų rudenį, 1899-ųjų lapkričio 16-ąją.
1902 m. ant Kudirkos kapo pastatytas granitinis paminklas, vaizduojantis nulaužtu liemeniu
ąžuolą su pritvirtinta lentele, kurioje įrašytas „Tautiškos giesmės“ posmas.
Per savo neilgą gyvenimą, iš kurio kūrybai teko tik paskutinysis dešimtmetis, Kudirka
paliko ryškius veiklos pėdsakus, tapdamas neginčijamu tautinės kultūros herojumi.
Jis kūrė strateginį naujosios Lietuvos kultūrinį projektą („Lietuvos“ draugijos įstatai) ir
ėmėsi jį veiksmingai įgyvendinti kaip sumanus taktikas. Jo publicistikoje pilietinė aistra
dera su analitiniu skvarbumu ir sociologo nuovoka, moralisto susirūpinimą lydi satyrinis
dygumas ir sveika intuicija. Plati ir aktuali tematika, patrauklios idėjos, lankstus ir taiklus
stilius („chroniška baimė paverčia žmones į avis“) leidžia ir šiandien Kudirką pavadinti
„atviriausiu ir žymiausiu lietuvių publicistu“ (Vaclovas Biržiška). Apskritai jo literatūrinis
palikimas yra pamokomas įgimtos kalbinės klausos ir įgytos retorinės kultūros pavyzdys.
Be literato dovanos, Kudirka pasižymėjo ir kitais meniniais polinkiais. Jis buvo gabus
piešėjas (nupiešė vinjetę Ūkininkui), komponavo muziką, harmonizavo ir rinko liaudies
dainas (rink. Kanklės, 2 sąsiuviniai, 1895–1899).
Anot Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, „gražiausiai jo talentas žibėjo prozoje“. Kudirka
yra satyrinės apysakos žanro kūrėjas, išplėtojęs anekdotinio komizmo tradiciją. Jo
satyrose Viršininkai (1895), Lietuvos tilto atsiminimai (1896), Cenzūros klausimas (1897),
Vilkai (1898) pateikiama spalvinga satyrinių tipų galerija, sukurta laisvai naudojantis geliančios
ironijos ir atviro šaržo, grotesko ir farso, hiperbolės ir kontrasto priemonėmis.
Kaip ir publicistikoje, pasakojimui dažnai pasitelkiama feljetonas, anekdotinės digresijos,
mažiau rūpinantis kompoziciniu nuoseklumu bei vieningumu (vientisesne fabula pasižymi
tik Cenzūros klausimas). Satyrų pasakotojas – akylas ir ausylas, savo vertę ir orumą jaučiantis
bei ginantis žmogus, reprezentuojantis naująją demokratinę inteligentiją. „Mane
ne guvernantės augino“ – išdidžiai meta visiems žiopsantiems ponpalaikiams Lietuvos
tiltas, įkūnijantis nesugniuždomą tautos atsparumą ir gyvastingumą. Jis prabyla jau ne
kaip savivalę smerkiantis ir auką guodžiantis moralistas, bet kaip visos despotizmo sistemos demaskuotojas, grąžinantis į civilizacijos rikiuotę iki tol pažemintą tautą ir asmenį.
Tvirtindamas, jog „satyros pirštas turi būti atkreiptas į išjuokiamą piktybę, o ne į tą ir tą
žmogystą“ ir kad „parašyti satyrą kur kas sunkiau, nekaip sustatyti puikiausią pamokslą“,
Kudirka dėjo ir teorinius šio žanro pamatus. Jis žavėjosi Michailu Saltykovu-Ščedrinu
ir įtvirtino klasikinę satyros kaip visuomenės kritikos tradiciją (Lukianas, F. Rablė, J. Sviftas,
N. Gogolis), tapusią svarbia moderniųjų socialinių mokslų atrama.
Kudirkos poetinis palikimas (rinkinys Laisvos valandos, 1899) tėra keliolika eilėraščių
(du iš jų – folklorinės parafrazės), tačiau jų retorinis kryptingumas ir idėjiniai akcentai
simbolizuoja visą jo gyvenimo bei darbų prasmę. Daugelis eilėraščių proginiai – „Gražu,
gražiau, gražiausia“ skirtas „Lietuvos“ draugijos įkūrimui, „Labora“ parašytas universiteto
baigimo proga, „Varpas“ – pirmajam žurnalo numeriui, o „Tautiška giesmė“ – Varpo
dešimtmečiui pažymėti. Jų progiškumas kyla iš programiškumo, nuausto iš įsakmių visuomeninio
idealizmo epochos liepinių, reikalaujančių užmiršti intymųjį „aš“ net sonete
„Valerijai“ – „Da tu draugijai skolingas“.
Įsakmusis „Varpo“ „Kelkite, kelkite…“ jau yra atlikęs istorinę tautinio, socialinio ir kultūrinio
budinimo misiją, tačiau jo politinė bei pilietinė potekstė nenustoja aktualumo ir
šiandien. Nes valstybingumą nepakanka atkurti, reikia dar jį įtvirtinti, o tam būtinos kuriamosios
moralinės ir kultūrinės išgalės bei pastangos, nebūtinai nešančios greitus vaisius.
„Varpo“ skelbiamas „liepimas aiškiausias“ yra ne tik veiksmo programa, bet ir poetinė
žinia, kuri niekada nebūna vienakryptė ar vienaprasmė. Pro vario gaudesį prasimuša ir
eleginis motyvas – eilėraštyje tris kartus pakartojamas žodis graudus (graudus balsas,
dainą graudžią, graudžiu balsu savo). Ką gi reiškia tie elegiški įsakmių dūžių obertonai?
Gal tai tolima sąšauka su Frydricho Šilerio „Giesmės apie varpą“ motto vivos voco, mortuos
plango, fulgura frango (gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu, audras nutildau)? Šileris,
kaip niekas kitas, gali sujungti Kudirką ir Maironį (1920 m. suskamba jau pavargusio
Maironio „Varpai“, „liūdną ir skaudų leisdami gandą“). Prisiminę Vinco Mykolaičio-Putino
„Mortuos voco, vivos plango“, Kudirkos varpo gaudime jau aiškiai išgirsime žmogaus
ir tautos tragiškąjį aidą. Pagaliau raginime „Kelkite“ galima įžvelgti ir evangelinio skelbimo
potekstę, turinčią sąšaukų su Jono Pauliaus II „Nebijokite“, ištartu 1979 m. atvykus į
Lenkiją ir įkvėpusiu žmogiško solidarumo stebuklui visą totalitarizmo pavergtą Europą.
„Tautiškoje giesmėje“, tapusioje valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis.
Pirmoji eilutė atkartoja Mickevičiaus Pono Tado invokaciją „Lietuva, tėvyne mano…“,
tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvyne mano) Kudirka keičia kolektyviniu (tėvyne
mūsų), kuris „prisimena“ ir sakralinę ištarą „Tėve mūsų“, turinčią šešių šimtų metų istoriją.
Kaip modernaus tautiškumo simboliai iškeliamos universalios vertybės – dora ir vienybė,
šviesa ir tiesa. Pastarosios yra atėjusios iš Biblijos, plg.: „Siųsk savo šviesą ir savo tiesą,
teveda jos mane“ (Ps 43, 4). Santykis su tėvyne suvokiamas kaip motinos ir jos vaikų
ryšys, natūraliai įprasminantis pirmapradį intymumą bei sakralumą. Pažymėtina, kad apie
1990-uosius metus „Tautišką giesmę“ į lenkų kalbą išvertė Nobelio premijos laureatas
Česlovas Milošas. Šį savo poelgį jis suvokė kaip svarbią simbolinę užduotį siekdamas, kad
atkuriamos Lietuvos valstybės piliečiai lenkai turėtų savo šalies himną gimtąja kalba.
Žanrinė eilėraščių skalė – tarp odės ir pasakėčios, himno ir epigramos – žymi klasicistinės
retorikos traukos lauką. Kietas sąvokinis karkasas, aforistinės formuluotės,
deklaratyvus tonas – tai Kudirkos įteisintos lietuvių politinio eilėraščio atramos. Tezės–
antitezės priešprieša grindžiamas eilėraštis „Ne tas yra didis“, laikomas pirmuoju
socialinio revoliucingumo pavyzdžiu mūsų literatūroje. Be aiškių užuominų į caro
Aleksandro III despotiją, eilėraštis išlaiko ir taurų visuotinumo skambesį. Didis tik tas,
„kuris didžius darbus žmonijai aukavo“, o menkas – kuris šoka ant artimo, „kad pats
yra žmogum visai užsimiršęs“. Eilėraščio pabaiga skamba ir kaip asmeniškas Kudirkos
credo – drąsaus žmogaus vardo vertas tik tas, kuris kovoja už minties laisvę ir „į akis
svietui pasako teisybę“. Drąsa, kylanti iš vidinio žmogaus vertės pojūčio – asmeniškosios
laikysenos dominantė. Poeto eilėraščiuose nėra atsivėrimo transcendencijai, tačiau
pabrėžtas jų socialumas yra ir būdas pasipriešinti artėjančiai egzistencinei nebūčiai.
Savo paties iškeltą kultūrinio visavertiškumo idėją Kudirka nuosekliai įgyvendino vertėjo
darbuose. Juos Mykolaitis-Putinas yra pavadinęs žygdarbiu. Vertimai sudaro didžiausią
jo kūrybinio palikimo dalį. Verčiamų kūrinių pasirinkime atpažįstama ta pati patriotinio
visuomeniškumo programa (Šilerio dramos) ir asmeniška drama. Kaino eilutės „Tai,
rodos, plyšta nuo minčių galva, / Krūtinę degina liepsna tarytum. / Argi negalima mirties
apveikt“ – šiose lietuviškose intonacijose aiškiai girdima paties Kudirkos egzistencinė
tragika. Be savo „mylimiausio“ kūrinio – Bairono Kaino (1903), Kudirka išvertė Adomo
Asnyko Keistutį (1897), Šilerio Orleano mergelę (1898) ir Vilių Telį (1899), Mickevičiaus
Vėlinių III dalį ir „Vaidilos apysaką“ iš Konrado Valenrodo, Slovackio Mindaugį, T. Vrublevskos
Narimantą, Marijos Rodzevičiūtės apysaką Rusvos dulkės (turėtų būti Pilkos dulkės),
pluoštą Ivano Krylovo pasakėčių, paskirų Mickevičiaus, Konopnickos, Viktoro Gomulickio,
Klemenso Šaniavskio-Junošos eilėraščių. Kai kurių vertimų (Krylovo „Vilkas ir lapė“)
kalba ir šiandien atrodo pavydėtinai gyva ir įtaigi.
Kudirka buvo ryškus kritikas, ištikimas sau būdingam blaiviam reiklumui ir šmaikščiai
kandžiam stiliui („Praskydęs patriotizmas, kaip ir praskydusi davatkystė, tik juokus padarė“).
Jo recenzijos sykiu atspindėjo ir to meto literatūrinės refleksijos nelankstumą –
antai prikišdamas Antano Vienažindžio dainoms „tendencijos protavimą“ ir moralizavimą,
kritikas „užmiršta“, jog tomis pačiomis pražangomis galėtų būti apkaltintas ir pats.
Reikšmingas lietuvių eilėdaros raidos apibendrinimas yra teorinis traktatas Tiesos eilėms
rašyti (Varpas, 1898, Nr. 1–3), kur aptariamos pagrindinės eilėdaros sistemos, suformuluojamas
tikslaus rimo principas, aiškinama licentia poetica (poetinė laisvė – lot.). Poetinio
amato svarba pabrėžiama „Atvirame laiškelyje eilėrašiams“ ir recenzijoje „Laukinis
kvietkelis“ – rašytojas privaląs „dailinti kalbą, o ne darkyti ją“. Kudirkai priklauso ir pirmasis
lietuvių kalbos rašybos vadovėlis Statrašos ramsčiai (1890).
Kudirka buvo modernios lietuvių tautos šauklys ir didis kultūros darbininkas. Jo gyvenimas
ir kūryba, priklausydami Lietuvos atgimimo istorijai, sykiu lieka ir kaip amžinosios
žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio dramos liudijimas.

Literatūra 11 klasei
Renesansas. Barokas. Apšvieta. Chrestomatija, I dalis
Darius Kuolys, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, tekstai.
Aušra Martišiūtė-Linartienė,sydarymas.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s